Prisijungti

Darbo pasiūlymų paieška


Vadovams
Specialistams
Darbininkams
Manager akademija

2009 balandžio 20

Aš, tu, jis, ji ir valstybės tarnyba

Dabar, prasidedant ekonomikos krizei, valstybės tarnyba daug kam atrodo patikimas ramybės uostas. Tik suvokiame, kad visada ten, kur tavęs nėra, atrodo geriau, ramiau ir saugiau. Tad apie tai, kokie valstybės tarnybos, privataus verslo ir vadinamojo trečiojo sektoriaus ypatumai, pranašumai ir trūkumai, kalbamės su gerai visuomenėje žinomais asmenimis: „Sodros“ direktoriumi Mindaugu Mikaila, Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininke Birute Jurgelevičiene, Kultūros ministerijos Regionų kultūros skyriaus vedėja, valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureate Irena Seliukaite ir advokatu Tomu Talučiu.

„Niekada nesakyk niekada“

„Sodros“ direktorius Mindaugas Mikaila

Prisiminkite savo darbo biografiją? Valstybės tarnybai joje turbūt tenka liūto dalis?
Daugiausia mano darbo praktikos yra valstybės tarnyboje. Esu dirbęs ir versle, buvęs bedarbiu. Tai buvo išbandymai, suteikę įdomios patirties. Tad, kaip sakoma, socialinio darbo ir aprūpinimo sistemą pažįstu iš visų pusių.

Nedarbo ir verslo laikotarpį sutiktumėte prisiminti?
Bedarbiu teko būti keturis mėnesius. Pirmą mėnesį smagiai ilsėjausi, antrą – taip pat buvau ramus, trečią ėmiausi aktyvios darbo paieškos, ketvirtą – pajutau ir baimės, ir nerimo, kad sekasi ne taip gerai, kaip tikėjausi. Tada jaunystės draugai pakvietė į verslą. Su įprastu entuziazmu ėmiausi naujos veiklos, įgijau reikšmingos patirties.

Kokie, Jūsų galva, valstybės tarnybos ir verslo pranašumai ir trūkumai?
Ir valstybės tarnyboje, ir privačiame versle atsakomybė didelė. Versle sieki kuo geresnių rezultatų tikėdamasis kuo didesnės naudos ir teturi dvi galimybės – laimėti ar pralaimėti. Valstybės tarnyboje yra tam tikros garantijos pralaimėjus, bet mažiau galimybių laimėti. Jei žmogui labai svarbi kėdė ir galimybės, teks nusivilti, nes kėdė ant ratukų, kad laikui bėgant iš po užpakalio išriedėtų. Jeigu svarbiau pareiga ir atsakomybė – bus lengviau ir dirbti, ir prireikus su kėde atsisveikinti.

Beje, dirbdamas valstybės tarnyboje įsitikinau, kad posakis „Niekada nesakyk niekada“ yra labai teisingas. Nepriklausomos Lietuvos metais teko dirbti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skyriaus viršininko pavaduotoju, vėliau – ministro pavaduotoju ir ministru. Tada „Atgimimo“ laikraščiui prasitariau, kad niekada negalėčiau dirbti Vidaus reikalų ministerijoje, nes nieko neišmanau. Vėliau Vidaus reikalų ministerija pakvietė dirbti bendrojo departamento direktoriumi, netrukus paskyrė vadovauti Finansų ir ekonomikos departamentui, o įvedus naują Valstybės sekretoriaus pareigybę tapau pirmuoju Vidaus reikalų ministerijos sekretoriumi. Štai ir niekada.

Ką manote apie „Sodros“ ateitį: gimstamumas šalyje mažėja, daug žmonių emigruoja, ar dabartiniai keturiasdešimtmečiai ir penkiasdešimtmečiai gali tikėtis sulaukti valstybinių pensijų?
Sėkmingai administruodama lėšas „Sodra“ pernai uždirbo 20 mln. litų palūkanų. Būtume uždirbę 50 mln. – būtų gerai, bet galėjome neuždirbti ir pusės milijono – nerizikuoti, nesistengti, nesiderėti su bankais. Lietuvoje įvairiausias pensijas gauna milijonas aštuoniasdešimt tūkstančių piliečių, pašalpas – dar 300 tūkstančių. Tad norint žmogui per mėnesį pensiją padidinti litu, „Sodros“ biudžete reikia papildomų 18 mln. litų.

Kalbas, kad keturiasdešimtmečiai gali nesulaukti valstybinio socialinio draudimo pensijos, skleidžia tam tikros finansinės grupės, kad žmones priviliotų į privačius pensijų fondus. Nebus kam dirbti Lietuvoje? Bus, kad tik būtų darbo vietų. Tiesa, mes įpratę, kad šalia mūsų dirba Jonukas ir Onutė, o ateis laikas, kai geriau gyvensime, šalia dirbs Ivan ar Olga, Kim ar Lin. Mes įpratę prie vienalytės nacionalinės aplinkos, bet globalizacija lemia pokyčius. Kaip lietuviai atsidūrė Airijoje, taip čia atvyks kiti.

O kaip vertinate valstybės remiamų pajamų dydį, ar galima su tokia suma pragyventi mėnesį? Ką manote apie Lietuvos pensininkų galimybę oriai pragyventi iš pensijos?
Socialinės išmokos negali būti tokios, kokių žmonės nori, realybė priklauso nuo galimybių. Net valstybinės įstaigos dažnai nesupranta, kad „Sodra“ – ne pelno organizacija, ji neuždirba, o tik perskirsto Lietuvos žmonių uždirbtus pinigus. Manau, kad jaunos šeimos, auginančios mažamečius vaikus, šalyje gyvena sunkiau negu pensininkai, nors įprasta kalbėti apie pastarųjų skurdą. Žmonės nežino arba nutyli, kad Vakarų valstybėse pensijos arba atskirai apmokestinamos, arba pridedamos prie kitų pajamų ir apmokestinamos bendraisiais mokesčiais. Todėl iš garsių tūkstančių telieka 35–40 procentų. Pas mus pensija netto neapmokestinama. Pensijos pernai Lietuvoje padidėjo vidutiniškai 20 proc., infliacija tiek nesiekė. Nesakau, kad lengva likusiam vienam pensininkui pragyventi mieste. Kaimuose – kas kita, ten gyvenantys pensininkai dažnai dar ir vaikams padeda. Nors tapus pensininku pragyvenimo lygis krenta, daug sunkiau netekusiems darbo darbingo amžiaus žmonėms.

Lietuvoje didėjantis nedarbas Jus, kaip „Sodros“ vadovą, gąsdina?
Augantis nedarbas negali nekelti nerimo. Atleistas žmogus ne tik nemoka mokesčių – jam iš „Sodros“ biudžeto tenka mokėti bedarbio pašalpą. Įsivaizduokite, kas atsitiktų, jeigu „Sodra“ neišmokėtų išmokų. Sakote, kiltų pensijų ir pašalpų gavėjų nepasitenkinimo banga? Ne tai svarbiausia. Atsirastų daugiau kaip milijonas naujų skolininkų, nemokančių mokesčių už vandenį, šilumą, neperkančių vaistų, maisto produktų. Labai sumažėtų apyvarta prekybos centruose, nes pensininkai, pašalpų gavėjai kone kasdien perka, nors ir pigias prekes. Jie puikiai žino, kada mokės už butą, pirks maisto, vaistų.

Kas verčia labiausiai nerimauti?
Tam tikra panika, perdėtas pesimizmas ir gąsdinimas krize. Sunkumai ateina tam, kad rastume geresnę išeitį. Kuo sunkiau, tuo elgtis ir kalbėti reikia ramiau, kad rastume sprendimą.

Ką manote apie vengimą mokėti mokesčius?
Mokesčiai – tai prievartinė valstybės funkcija, kurios niekas nemėgsta. Normaliai dirbančio verslo jie nedusina. Bėda, kai kam nors daromos lengvatos, išlygos, landos, pavyksta nemokėti mokesčių. Tai tikras peilis sąžiningam verslui, nes iškreipia konkurenciją. Tas, nemokantis valstybei mokesčių, yra ne tik finansiškai stipresnis, turi pinigų kyšiams, laimi konkursus, o sąžiningai atsiskaitantiems verslininkams kaip ir nieko nebelieka. Būtent tai dažnai pabrėžia velslininkai, pramoninkų konfederacija. Taigi ne valstybinė sistema, o tie, kurie dorai nemoka mokesčių, yra didžiausi verslo žlugdytojai. Mokesčių našta psichologiškai labai sunki visų pirma todėl, kad yra sau leidžiančių ir sugebančių išsisukti. Taip elgiamasi su valstybe ir partneriais, neretai kurį ir paskandinant. Dabar metas yra gana sunkus, visi ragina lengvinti verslo sąlygas. Mes nieko prieš, jei tik yra iš ko.

Dėl nuslėptų mokesčių kenčia ne tik valstybė

Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Vilniaus AVMI) viršininkė Birutė Jurgelevičienė

Kiek metų dirbate valstybės tarnyboje? Kokie šio darbo pranašumai ir trūkumai? Ar niekada nekilo minčių keisti darbą?
Valstybės tarnyboje dirbu 19 metų, visą tą laiką didžiuojuosi, galėdama tarnauti žmonėms ir valstybei. Nesiblaškiau, labai branginu pastovumą darbe. Pradėjusi nuo žemesnių pareigų, jau 10 metų vadovauju Vilniaus AVMI. Didžiuojuosi savo kolektyvu – dideliu, darbščiu, kūrybingu. Man be jo būtų sunku: mėgstu tartis, kartu pasiekėme gerų rezultatų – 50 proc. biudžeto įplaukų sudaro Vilniaus AVMI surenkami mokesčiai.

Ant valstybės tarnautojų galvų pilama nemažai purvo, neva jie dykinėdami gauna didžiulius atlyginimus. Norėčiau paprieštarauti, valstybės tarnyba – labai atsakingas, kūrybingas, nuolat tobulėti verčiantis darbas. Tai laikau jo pranašumu! Kitas pranašumas – jeigu rimtai dirbi ir sieki tikslo, nebijai naujovių, turi visas galimybes sąžiningai siekti karjeros. Keisti tarnybos minčių nekilo – jei kada ir pavargdavau nuo darbo ar savęs, paprasčiausiai eidavau atostogauti.

Kaip manote, ar mokesčiai nėra pernelyg dideli ir nesmaugia verslo?
Nedrįsčiau vertinti politinių sprendimų. Įstatymų pakeitimų nuostatos įsigaliojo labai greitai, verslininkai nespėjo išsiaiškinti, kiek tai turės įtakos jų verslui. Tačiau Vyriausybė pripažino klaidas, jas taiso. Pastaraisiais metais ekonomika Lietuvoje nuolat kilo, mokesčių našta mažėjo, visi pripratome prie vis gerėjančio gyvenimo. Tačiau ekonomikos nuosmukis atėjo ne tik į Lietuvą. Turime išgyventi šį metą, visi kartu ieškodami sprendimų. Mokesčių inspekcija stengiasi padėti verslui, teikdama nemokamas konsultacijas, atidėdama mokesčių mokėjimą sunkumų turinčioms įmonėms.

Ką manote apie mokesčius mokėti vengiančius verslininkus? Kaip galima keisti tautiečių sąmonę, kad nesumokėti mokesčių būtų laikoma gėdingu elgesiu?
Mūsų, kaip mokesčių administratoriaus, požiūris į vengimą mokėti mokesčius buvo, yra ir bus neigiamas. Jei nebus surenkami mokesčiai – didės valstybės skola, kurią teks mokėti ateities kartoms. Daugelyje užsienio šalių mokesčių vengimas netoleruojamas ir laikomas vienu didžiausių nusikaltimų. Neturime tokios ilgametės darbo patirties, kaip tarkime, Skandinavijos ar kitos šalys. Tačiau Lietuvoje situacija keičiasi. Nepaisant sunkesnės verslo situacijos, daugelis vis dėlto supranta, kad dėl nuslėptų mokesčių kenčia ne tik valstybė. Džiugu, kad dauguma įmonių ir toliau sąžiningai deklaruoja mokesčius. Tik jos ne visada dėl sutrikusių tarpusavio atsikaitymų turi lėšų laiku juos sumokėti. To nelaikome mokesčių vengimu.

Vis dėlto nustatome atvejų, kai sąmoningai deklaruojami mažesni nei priklauso mokesčiai, sudaromi fiktyvūs sandoriai ir pan. Tada po mokestinio patikrinimo priskaičiuojamos ne tik baudos, bet ir delspinigiai. Todėl verčiau deklaruoti teisingai, o vėliau bandyti tartis dėl nepriemokos mokėjimo dalimis, atidėjimo ir pan.

Inspekcija atlieka daug patikrinimų. Ir tada, kai verslas nejuto sunkmečio, nustatydavome mokesčių vengimo atvejų, kartais ypač išradingų. Tai rodo, kad mokesčiai nemokami ne dėl ekonomikos nuosmukio. Turime suprasti mokesčių nemokėjimo padarinius. Juk be jų valstybė negali egzistuoti, negali darniai funkcionuoti įvairūs jos mechanizmai – veikti valstybės įstaigos, socialinio aprūpinimo, gynybos, kultūros, švietimo, sveikatos apsaugos sistemos ir t. t. Be to, dėl nesąžiningų verslininkų pirmiausia nukenčia verslas, atsiranda iškreipta konkurencija.

Kur reikėtų dėti skiriamąjį ženklą sakinyje „Bausti negalima pasigailėti“? Kodėl?
Mokesčių inspekcija laikosi nuostatų, kad sankcijos už mokesčių įstatymų pažeidimus turi būti adekvačios padarytiems pažeidimams ir skiriamos atsižvelgiant į aplinkybes. Vadovaujamės Mokesčių administravimo įstatyme įtvirtinta teisingumo ir visuotinio privalomumo principo nuostata. Siekti teisingumo – tai siekti protingos skirtingų interesų pusiausvyros, atsižvelgti į mokesčių mokėtojo ir jų administratoriaus interesus bei pareigas. Protingumo kriterijus reikalauja, kad mokesčių administratorius elgtųsi sąžiningai ir atidžiai, vertintų ne tik mokesčių mokėtojo veiksmus, bet ir tikslus, motyvus, veiklos modelius, atsižvelgtų ir į paties mokesčių administratoriaus veiksmus. Taigi kablelio vieta sakinyje „Bausti negalima pasigalėti“ priklauso nuo daugelio veiksnių. Vieno atsakymo nėra, ko gero, ir neturėtų būti.

Liaudies kultūra buria bendruomenę, tautą, valstybę

Kultūros ministerijos Regionų kultūros skyriaus vedėja, valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatė Irena Seliukaitė

Kiek metų dirbate valstybės tarnyboje, kokie šios tarnybos pranašumai ir trūkumai?
Valstybės tarnautoja esu jau 13 metų, iki tol 5 metus dirbau lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Skiemonyse, 15 metų – Lietuvos kraštotyros draugijoje. Kaip palyginti šiuos darbus?

Pedagogo veikla įsprausta į tam tikrus rėmus ir ritmą, nors pamokoje ir leidžiama improvizuoti. Visuomeninė organizacija tam teikia daugiau galimybių, nors kai pradėjau joje dirbti, buvo griežtai prižiūrima. Nepriklausomybės metais Kraštotyros draugija nusimetė ideologijos varžtus, tapo daug laisvesnė. Atsivėrė daug lig tol neleistinų veiklos krypčių – pokario laikotarpis, rezistencijos, tremties temos, net tarybiniais metais plačiai analizuota kolektyvizacijos tema reikalavo kito platesnio vertinimo. Kiekvienas doras kraštotyrininkas asmeniniuose archyvuose turėjo daug nepanaudotos informacijos. Puolėme organizuoti ekspedicijas, leisti almanachą „Mūsų kraštas“.

Tačiau Kraštotyros draugija turėjo keistis, nes neišsilaikė be rėmėjų, kurių, suirus kolūkiams, gamykloms, neliko. Po darbo visuomeninėje organizacijoje, kur vedė idėja, svajonė, tapusi valstybės tarnautoja, jutau ryškų norų ir galimybių konfliktą. Valstybės tarnyba davė kitą – sisteminį žvilgsnį, įpratino ieškoti teisinio pagrindo. Jei sumanymas netelpa į teisinius rėmus, valstybės tarnautojui jis atkrinta, o visuomenininkas dažnai ieško kitų galimybių ir jų atranda. Nemanau, kad tai blogai.

Daug galite patarti dabartiniams įvairių nevyriausybinių, visuomeninių organizacijų atstovams, projektų iniciatoriams, kaip įgyvendinti jų idėjas?
Dabar ministeriją pasiekia daug nevyriausybinių organizacijų (toliau – NVO) projektų – matau jų trūkumus, suprantu, kurie jų bus įgyvendinti, o kurie liks tik svajonės plykstelėjimas. Ir beveik viską, kas vyksta Lietuvoje, NVO, bendruomenėse suvokiu kiek kitaip, nes turiu kitos informacijos, žinau, kaip projekto vykdytojus gali pasiekti pinigai, kaip ir ką būtina tam daryti. Tokius įgūdžius suformavo valstybės tarnyba.

Vadinamojo trečiojo sektoriaus žmonėms labai trūksta teisinio išprusimo, kuris padėtų jiems daug ką nuveikti. Seimas priima įstatymus ne sau, turime juos skaityti, žinoti ir jais vadovautis.

Ką manote apie liaudies kultūros gyvybingumą ir jos ateitį?
Liaudies kultūra yra gyva, galime kalbėti apie tradicijų tęstinumą, ne tik apie paveldą. Dar turime etnografinių ansamblių, kurių nariai liaudies dainų mokosi iš lūpų į lūpas, o ne iš surinktų rinkinių. Nors kaimo žmonių gyvenimas pasikeitė, beveik niekas laukų nearia arkliukais, tačiau tradiciniai kalendoriniai papročiai nėra tik žaidimas, jie turi kitą labai svarbią funkciją – burti bendruomenę, tautą, valstybę. Nieko nesugalvosime gudresnio, už tai, kas plėtojosi, gludinosi šimtmečiais ir atėjo iki mūsų su Kūčių stalu, margučių marginimu ir ridenimu ar gaivinamais Jurginių papročiais.

Liaudies kultūros, tautodailės, folkloro ansamblių, dainų švenčių, kurias mes vertiname labai įvairiai, Europa mums pavydi. Štai Skandinavijos šalyse ir Vokietijoje, kuriose prasidėjo dainų švenčių tradicija, ji jau nunyko, tad šių šalių gyventojai su nostalgija žvelgia į jas išlaikiusias Baltijos valstybes. Juk vieną dainą dainuojantys 30 tūkst. žmonių yra įspūdinga jėga.

Gyvi ir senieji amatai, tradicinės mugės. Šiemet Kaziuko mugėje Vilniuje labiau pagerbti tradiciniai liaudies meistrai. Tikiu, kad ši mugė taps reiškiniu, kurio pasižiūrėti trauks žmonės iš visų Europos šalių, kaip į Venecijos karnavalą. Jeigu bus steigiami ir veiks amatininkų centrai, sulauksime ES struktūrinių fondų paramos, geri rankų darbo dirbiniai pradės konkuruoti su kinų produkcija. Teisinė sistema žengė žingsnį, pradėjo veikti Tautinio paveldo produkto įstatymas, turintis stiprinti rankų darbo vertę. Labiau išsivysčiusiose šalyse ji jau suprantama.

Puikus startas tolesnei karjerai

Advokatų kontoros „Sorainen ir partneriai“ advokatas, socialinių mokslų daktaras Tomas Talutis

Kiek metų dirbote valstybės tarnyboje, kokie darbo Vertybinių popierių komisijoje ypatumai?
Dirbti valstybės tarnyboje pradėjau 2001 m., tapęs tuometinės Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos (vėliau pertvarkytos į Draudimo priežiūros komisiją) vyresniuoju specialistu. Šioje institucijoje dirbau iki 2006 m. gruodžio mėn., kai Seimo sprendimu tapau Vertybinių popierių komisijos nariu. Čia dirbau iki 2008 m. spalio mėnesio.

Vertybinių popierių komisija vykdo specifines funkcijas – reguliuoja ir prižiūri finansinių priemonių ir jų apyvartos rinkas (investicinių paslaugų teikimą, prekybą vertybinių popierių biržoje, investicinius ir pensijų fondus ir pan.). Šioms aukštoms pareigoms reikėjo ne tik bendrųjų įgūdžių ir gebėjimų, bet ir išsamių specialiųjų žinių, nes rinkos dalyviai atsakymų į jiems kylančius klausimus pirmiausia ieško veiklą prižiūrinčioje institucijoje. Daugybė klausimų buvo susiję su bendrais ES veiklos aspektais reguliuojant finansų rinkas, tad nemažai teko gilintis į ES dokumentų subtilybes siekiant teisingai juos suprasti ir taikyti Lietuvoje, atstovauti Lietuvos interesams įvairiuose ES ir tarpvalstybinėse darbo grupėse, kurių veikloje dalyvauja Vertybinių popierių komisija.

Kokie valstybės tarnybos pranašumai ir trūkumai? Pabandykite palyginti ją su advokato veikla.
Valstybės tarnyba neabejotinai tinka ką tik studijas baigusiam žmogui, nes leidžia išsamiau susipažinti su visa valstybės valdymo sistema ir geriau suvokti valstybės funkcionavimą. Be to, tai puikus startas tolesnei karjerai, nesvarbu, kur ketinama dirbti – privačiame ar likti valstybiniame sektoriuje. Daug patrauklumo valstybės tarnybai suteikia socialinės garantijos. Kartais gali atrodyti, kad valstybės tarnyboje klausimai ne visada sprendžiami taip greitai, kaip norėtųsi. Dirbant valstybės tarnyboje visada reikia atsiminti, kad valstybės tarnautojas pirmiausia turi vadovautis viešuoju interesu, kuris ne visada sutampa su konkretaus verslo subjekto ar pareiškėjo, besikreipiančio į valstybinę instituciją, interesais, dėl to galima elementariai nesusikalbėti.

Valstybės tarnybą lyginti su advokato veikla yra labai sunku. Advokatas pirmiausia yra savo srities profesionalas, kuriam klientas patiki tvarkyti savo teisinius reikalus ir kuriuo absoliučiai pasitiki. Advokato veikloje ypač svarbu kliento pasitikėjimas ir nepriekaištingas teisinių paslaugų jam suteikimas. Tačiau dirbant valstybės tarnyboje visada reikia prisiminti, kad įgaliojimai, kurie tau suteikti, turi būti naudojami atsižvelgiant į viešąjį interesą.

Parašėte mokslinį darbą apie draudimo tarpininkų veiklos ypatumus. Kodėl rinkotės šią temą?
2008 m. apgyniau socialinių mokslų srities disertaciją „Nepriklausomų draudimo tarpininkų veiklos ypatumai“. Tyrinėti nepriklausomų draudimo tarpininkų (draudimo brokerių) veiklą paskatino asmeninė patirtis, įgyta Draudimo priežiūros komisijoje. Dirbant joje teko susidurti su daugybe teorinių ir praktinių problemų, kylančių draudimo tarpininkų veikloje. Draudimo klausimams skirtos literatūros Lietuvoje tuo metu jau po truputį pradėjo rastis, o apie draudimo tarpininkus išsamiau niekas nebandė rašyti. Todėl kilo vidinis poreikis papildomai domėtis, kaip draudimo tarpininkų veikla turi būti sureguliuota, kaip teisiškai reikėtų spręsti vieną ar kitą klausimą.

Lietuvos nepriklausomų draudimo tarpininkų veiklos modelis yra gana specifinis, kaip niekur kitur reikia papildomo dėmesio užtikrinti, kad nepriklausomų draudimo tarpininkų sutartiniai įsipareigojimai draudikams (draudimo įmonėms) neveiktų jų objektyvumo ir nešališkumo teikiant patarimų klientams.

Statistikos faktai

Valstybės tarnybos departamento tinklalapio duomenimis, valstybės tarnautojų skaičius vis didėja.

2008 m. gruodžio 31 d. valstybės tarnautojų skaičius (be statutinių) buvo 30 144, (karjeros – 29 016, politinio (asmeninio) pasitikėjimo – 648, įstaigų vadovų – 480), iš jų – 22 304 moterys, 7 840 vyrų, vidutinis amžius – 43,31 m. 2007 m. gruodžio 31 d. valstybės tarnautojų skaičius (be statutinių) – 26 776 (karjeros – 25 459, politinio (asmeninio) pasitikėjimo – 838, įstaigų vadovų – 479), iš jų – 19 500 moterų, 7 276 vyrai, vidutinis amžius – 43,44 m.

2003 m. gruodžio 31 d. valstybės tarnautojų skaičius (be statutinių) buvo 19 570 (karjeros – 18 638, politinio (asmeninio) pasitikėjimo – 446, įstaigų vadovų – 485), iš jų – 13 141 moteris, 6 429 vyrai, vidutinis amžius – 43,66 m.

Departamento direktorius Osvaldas Šarmavičius neslepia, kad į laisvas valstybės tarnautojų vietas dažniausiai pretenduoja moterys ir vyresnio amžiaus žmonės. Daugiau kaip du trečdaliai visų valstybės tarnautojų yra moterys, maždaug trečdalis – vyresni nei 50 metų amžiaus. Moterys valstybės tarnybą ypač vertina dėl to, kad joms aktualu socialinės garantijos, išmokos už motinystės ir vaiko priežiūros atostogas, nedarbingumo lapelius. Konkursai į laisvas valstybės tarnautojų vietas neterai neįvyksta, mat paaiškėja, kad arba iš viso nėra pretendentų, arba jų kompetencija neatitinka reikalavimų.

Valstybės tarnybos departamento analizės ir planavimo skyriaus vedėja Reda Rekašienė sukonkretino, kad 2008 m. departamentas paskelbė 5 061 konkursą į karjeros valstybės tarnautojo ar įstaigos vadovo (išskyrus priimamus politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu) pareigas. Palyginti su 2007 m., jų paskelbta 406 (7,4 proc.) mažiau. Iš pernai skelbtų konkursų 913 (18 proc.) dėl įvairių priežasčių neįvyko. Palyginti su 2007 m., neįvykusių konkursų skaičius padidėjo 250. Dažniausiai, 497 konkursai (55 proc.), neįvyko todėl, kad neatsirado nė vieno pretendento, norinčio jame dalyvauti, 150 (16 proc.) konkursų neįvyko, nes nė vienas pretendentas nesurinko reikiamo balų skaičiaus (išlaikiusiais egzaminą raštu ir žodžiu pripažįstami pretendentai, surinkę daugiau kaip 12 balų), 90 konkursų (10 proc.) pretendentai neatvyko į konkursą.

2009 m. laisvų valstybės tarnautojų vietų sumažėjo, sausio ir vasario mėn. buvo paskelbti 494 konkursai į valstybės tarnautojo pareigas, 54,5 proc. mažiau nei užpernai.

Valstybės tarnautojų darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai, priemokos, mokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. 2008 m. vidutinis valstybės tarnautojų darbo užmokestis su priedais ir priemokomis siekė 3 364 Lt, vidutinė pareiginė alga – 2 610 Lt (neatskaičius mokesčių).

„Teigiama, kad atlyginimas ir kilimas karjeros laiptais asmenis, dirbančius viešajame sektoriuje, motyvuoja mažiau negu privataus sektoriaus darbuotojus. 2007 m. buvo atliktas valstybės tarnautojų motyvacijos tyrimas. Jis rodo, kad didžiausiu valstybės tarnybos pranašumu tarnautojai laiko darbo turinį ir socialines garantijas. Tyrimo duomenys rodo, kad pasirinkti valstybės tarnybą įtakos turėjo darbo sąlygos, tobulinimosi galimybės, darbo užmokestis, darbo vietos saugumas“, – pastebėjo Reda Rekašienė.

Psichologo komentaras

Kokie žmonės renkasi valstybės tarnybą, o kokie – privatų verslą?
Lietuvos psichoterapijos draugijos prezidentas Eugenijus Laurinaitis

Pasirinkta veikla nustato tam tikrų apribojimų. Valstybės tarnyba nesuteikia tiek daug galimybių iniciatyvai pasireikšti kaip verslas ar vadinamasis trečiasis sektorius. Ko mes tikimės iš valdininko? Kad jis sąžiningai ir tiksliai laikytųsi įstatymų. O ko tikimės iš verslininko? Iniciatyvos ir gebėjimo rizikuoti. Pasitelkime pavyzdžių. Pabandykime įsivaizduoti Civilinės metrikacijos skyriaus darbuotoją, neaukštos pareigybės valstybės tarnautoją, kuri kūrybingai, išradingai, naujai, netikėtai registruoja gimimus ar mirtis. O dabar įsivaizduokime verslininką, nerodantį jokio kūrybingumo ir iniciatyvos, tik pasiėmusį verslo vadovėlį į rankas ir visą dieną darantį tai, kas parašyta 18 puslapyje. Tai būtų gana komiška.

Valstybės tarnyboje atsakomybė susijusi su įstatymų, įsakų laikymusi, versle – su iniacyva. Versle žmogus daug atsakingesnis už save. Ar galime įsivaizduoti, kad ministerijos departamento vadovas jį sužlugdytų? Niekaip. Jam nebus leista to padaryti, nes jis kontroliuojamas kitų. Tiesa, tai galintis padaryti žmogus dažniausiai ir netaps departamento vadovu. Versle vienas žmogus, pavyzdžiui, vadovas, lengvai gali sužlugdyti įmonę.

Pabandykime apibrėžti sąvoką „Valstybės tarnybos genijus“. Sutikime, tokie žodžiai būtų labai netikėti. O apie verslo genijų jau būtų galima kalbėti.
Pabrėžtina, kad šie apibūdinimai maždaug penktadaliui valdininkų ir verslininkų negalioja. Ir valstybės tarnyboje, ir versle yra žmonių, atsidūrusių atsitiktinai ar realizavusių ne pagrindinius savo sugebėjimus. Jie negalioja ir daugiausia pasiekusiems asmenims, nes šie visada būna išskirtiniai.

Daiva Červokienė

_______________________________________

Žurnalo “Vadovas” 2009 m. Nr. 4 anonsai

Prasidėjusią ekonomikos krizę jau skaudžiai pajuto visos šalies įmonės. Sunku parduoti prekes, tenka itin mažinti jų pardavimo kainas, nors daromi veikloje kaštai nesumažėja tiek, kiek norėtųsi. Todėl sparčiai mažėja pelningai dirbančių įmonių, o nuostolingai dirbančioms įmonėms netruks iškilti reali bankroto grėsmė. Tačiau ir šį sudėtingą laikotarpį galima įveikti ir gana sėkmingai – tik reikia žinoti, ką ir kaip daryti! Apie tai kalbama su vadybos ir kaštų apskaitos specialistais auditoriais doc. dr. Gediminu KALČINSKU ir Valdu JAGMINU straipsnyje VIENINTELĖ PATIKIMA PRIEMONĖ ĮMONĖMS IŠGYVENTI KRIZĖS LAIKOTARPIU.

Įprasta verslo praktika uždirbtą pelną skirstyti dividendais gali tapti išimtimi. Nuo 2009 m. sausio 1 d. įsigaliojus naujiems mokesčių įstatymų pakeitimams, gerokai padidėjo bendra dividendams tenkanti mokestinė našta, be to, reikšmingai apribotos pagrindinės dividendams taikytos mokesčių lengvatos. Todėl nuo šiol pelną skirstyti reikės itin apdairiai, įvertinti, ar pelno skirstymas konkrečiu atveju yra ekonomiškai palankus, ir pasverti alternatyvias uždirbto pelno panaudojimo galimybes. Apie tai išsamiau skaitykite straipsnyje DIVIDENDŲ APMOKESTINIMO PAKEITIMAI.

Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsnis draudžia piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi. Lietuvos Respublikoje tiesiogiai taikomas Europos Bendrijų sutarties 82 straipsnis taip pat nustato, kad piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi atvejai yra neleistini. Griežta ir nacionalinių, ir Europos Sąjungos institucijų konkurencijos politika siekiama užtikrinti, kad dominuojančią padėtį rinkoje užimantys ūkio subjektai negalėtų pasinaudoti turima galia ir apriboti konkurenciją rinkoje. Kad būtų konstatuotas Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio pažeidimas, būtina nustatyti, ar, pirma, subjektas užima dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje, antra, ūkio subjekto veiksmus, kurie rodo piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, trečia, ar šie veiksmai riboja konkurenciją. Straipsnio PIKTNAUDŽIAVIMAS DOMINUOJANČIA PADĖTIMI tikslas yra pristatyti dominuojančios padėties koncepciją ir galimus praktikoje pasitaikančius piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi atvejus.

Įrašyti komentarą



Komentarai

Būk pirmas, įrašęs komentarą!