Darbuotojo įsipareigojimas atlyginti mokymo, kvalifikacijos ir stažuočių išlaidas

Praktikoje darbdaviams tenka susidurti su situacija, kai darbuotojas, kurio mokymams yra išleista nemažai lėšų ir su kuriuo sieta daug vilčių, patobulinęs savo kvalifikaciją, palieka į jį investavusią bendrovę ir išeina dirbti kitur.

Lietuvos Respublikos darbo kodeksas leidžia darbdaviams per įstatymo nustatytą ar kolektyvinėje sutartyje sulygtą laikotarpį susigrąžinti jų patirtas išlaidas, t. y. darbuotojo mokymui, kvalifikacijai ir stažuotėms skirtas lėšas.

Mokymų išlaidų atlyginimo teisinis reglamentavimas

DK 95 str. 5 dalyje leidžiama darbo sutartyje sulygti dėl darbuotojo įsipareigojimo atlyginti darbdaviui jo per paskutinius vienerius darbo metus turėtas darbuotojo mokymo, kvalifikacijos kėlimo, stažuočių išlaidas. Vienerių darbo metų terminas yra praėjęs laikotarpis ir skaičiuojamas atgal, pradedant nuo darbo sutarties nutraukimo dienos. Darbdavys gali susigrąžinti jo per šį laikotarpį turėtas darbuotojo mokymo, kvalifikacijos kėlimo ir (ar) stažuočių išlaidas tik tuo atveju, jeigu darbo sutartis nutraukiama dėl darbuotojo kaltės arba darbuotojo prašymu be svarbios priežasties, t. y. šiais DK nustatytais pagrindais:

• 1) kai darbuotojas nerūpestingai atlieka darbo pareigas ar kitaip pažeidžia darbo drausmę, jei prieš tai jam nors kartą per paskutinius dvylika mėnesių buvo taikytos drausminės nuobaudos (DK 136 str. 3 d. 1 p.);
• 2) kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas (DK 235 str., 136 str. 3 d. 2 p.);
• 3) darbuotojo pareiškimu be svarbios priežasties (DK 127 str. 1d.).

Mokymų kaina – ne tik darbdavio reikalas

Praktikoje dažnai pasitaiko, kad, jeigu darbdavys pasirašytinai nesupažindina darbuotojo su būsimomis tiksliomis išlaidomis, prieš siųsdamas jį mokytis, stažuotis ar kelti kvalifikacijos, tai darbuotojas neprivalo jų atlyginti nutraukus darbo sutartį DK 95 str. 5 dalyje nurodytais atvejais, net jeigu dėl tokių išlaidų atlyginimo buvo sulygta darbo sutartyje.

Atkreiptinas dėmesys, kad kiekvienas asmuo turi domėtis savo teisėmis ir pareigomis, t. y. turi elgtis protingai. Protingumas reikalauja, kad asmuo elgtųsi apdairiai, atidžiai, rūpestingai, teisingai ir sąžiningai. Asmens veiksmai konkrečioje situacijoje vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens (lot. bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną.

Kitaip sakant, darbuotojas, kuris darbo sutartyje sulygo atlyginti darbdaviui jo per paskutinius vienerius darbo metus turėtas darbuotojo mokymo, kvalifikacijos kėlimo, stažuočių išlaidas ir nesidomi, kiek darbdaviui tai kainuoja, elgiasi neprotingai, nes nutraukęs darbo santykius DK 95 str. 5 dalyje nurodytais atvejais gali patirti nenumatytų, o gal net ir didelių išlaidų. Taigi darbuotojas turi būti rūpestingas ir pats domėtis mokymų, stažuočių kaina, t. y. savo įsipareigojimu, turi teisę reikalauti iš darbdavio įsakymų, potvarkių, kitų dokumentų, kuriuose nurodyta jo kvalifikacijai kelti skirta suma.

Ar darbuotojas privalo mokytis, kelti kvalifikaciją

Tiek darbdaviams, tiek darbuotojams dažnai kyla klausimas: ar gali darbuotojas atsisakyti mokytis, kelti kvalifikaciją, stažuotis? Viena vertus, taip, jeigu darbdavys darbuotoją į mokymus siunčia po darbo valandų arba savaitgaliais, t. y. jo poilsio laiku. Atkreiptinas dėmesys, kad stažuotė, kvalifikacijos kėlimas darbovietėje ar mokymo centruose įeina į darbo laiką (DK 143 str. 1 d. 6 p.). Darbai, dirbami viršijant darbo sutartyje sulygtą darbo laiką, laikomi viršvalandiniais darbais (DK 150 str. 1 d.), kurie gali būti organizuojami tik gavus rašytinį darbuotojo sutikimą arba rašytinį darbuotojo prašymą (DK 150 str. 2 d.).

Kita vertus, jeigu darbuotojas į mokymus yra siunčiamas jo darbo laiku ir jeigu mokymai, kvalifikacijos kėlimas nurodyti norminiuose teisės aktuose arba tai sulygta darbo sutartimi, tuomet atsisakydamas mokytis, kelti kvalifikaciją ir (ar) stažuotis, darbuotojas turėtų žinoti, kad toks jo sprendimas gali turėti atitinkamų pasekmių.

Mokymai, kuriuos darbdavys privalo finansuoti savo lėšomis

Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 27 str. 1 punkte nustatyta: kai darbuotojui nepakanka profesinių įgūdžių arba instruktavimo metu suteiktų žinių, kad jis galėtų saugiai dirbti ir nebūtų pakenkta jo sveikatai, darbdaviui atstovaujantis asmuo, darbdavio įgaliotas asmuo organizuoja darbuotojo mokymą darbo vietoje, įmonėje ar mokymo įstaigose. Šio įstatymo 11 straipsnio, reglamentuojančio darbdavio pareigas darbuotojų saugos ir sveikatos srityje, 1 dalyje nustatyta, kad darbdavio pareiga yra sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais ir kad darbuotojų saugos ir sveikatos priemonės finansuojamos darbdavio lėšomis.

Taigi jeigu darbuotojų mokymo tikslas yra susijęs su darbuotojų saugos ir sveikatos sritimi ir darbuotojai mokomi darbdaviui vykdant pareigą sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas, tokius darbuotojų mokymus darbdavys privalo finansuoti savo lėšomis kaip darbuotojų saugos ir sveikatos priemones.

Tai straipsnio santrauka. Išsamiau – elektroninėje
žurnalo „Juristas“ versijoje. Prenumeruokite!

Aistė Adomėnienė
Paulius Adomėnas
Darbo teisės konsultantai