Papildomi ir antraeiliai darbai darbovietėse

Dėl pasitaikančių finansinių sunkumų ar kitų priežasčių darbuotojams dažnai tenka, be savo pagrindinio darbo (pareigų), dar papildomai padirbėti esamoje ar kitoje darbovietėje. Toks papildomas darbas įteisintas Darbo kodekse ir kituose teisės aktuose.

Darbo kodekso (DK) 114 ir 119 straipsniai reglamentuoja galimus papildomus darbus (pareigas). Tokius papildomus darbus darbuotojas gali atlikti savo pagrindinėje darbovietėje, taip pat įsidarbindamas ir kitoje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje (toliau – įmonė) laisvu nuo darbo pagrindinėje darbovietėje laiku. Pareigos (darbai), kurios atliekamos ne pagrindinėje, bet kitoje darbovietėje, vadinamos antraeilėmis pareigomis. Beje, šio pobūdžio darbai, jeigu leidžia jų atlikimo būdas, gali būti atliekami ne darbovietėje. Tokiu atveju su darbuotoju sudaroma nuotolinio darbo sutartis tokiomis sąlygomis, kurios nurodytos Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarime Nr. 1094 (Žin., 2010, Nr. 89-4710).

Darbo kodeksas neriboja darboviečių bei papildomų pareigų (darbų) skaičiaus, tačiau jis nustato, jog darbuotojų, dirbančių ne vienoje darbovietėje arba vienoje darbovietėje, bet pagal dvi ar daugiau darbo sutarčių, visų darbų bendra trukmė negali būti ilgesnė kaip 12 valandų per dieną. Darbuotojo darbo laiko trukmė skirtingomis dienomis gali būti nevienoda (pavyzdžiui, dirbant pedagoginį, pamaininį darbą ir kt.), tokiu atveju jam gali būti leista dirbti iki 60 valandų per darbo savaitę (12 val. × 5 darbo savaitės dienos).

Papildomų darbų pobūdis

DK 114 str. 1 dalyje nurodyta, kad darbuotojas gali susitarti, jeigu to nedraudžia įstatymai, kad jis toje pačioje darbovietėje eis tam tikras papildomas pareigas arba dirbs tam tikrą papildomą, tai yra pagrindinėje darbo sutartyje nesulygtą, darbą. Dažniausiai toks papildomas darbas atliekamas tuo metu, kai darbuotojui tenka pavaduoti laikinai darbe nesančius bendradarbius, kai jie serga, atostogauja, yra komandiruotėje ir pan. Tokiais atvejais darbuotojas, dirbdamas laikinai nesančių bendradarbių darbą, paprastai atleidžiamas nuo savo pagrindinių (tiesioginių) pareigų vykdymo. Bet pavadavimo darbai gali būti atliekami vienu metu ir kartu su pagrindinėmis pareigomis, kai darbuotojui padidinama atliekamų darbų apimtis, aptarnavimo zona ir pan. Papildomas darbas taip pat gali būti atliekamas, kai darbuotojui prie pagrindinės pareigybės jungiami (gretinami) kitų profesijų darbai (pavyzdžiui, vairuotojui dar pavedama atlikti ir ekspeditoriaus pareigas, sargui – ir kontrolieriaus darbą, sekretorei – dar ir archyvarės darbą ir pan.), kurie atliekami vykdant savo pagrindines (tiesiogines) pareigas. Tokiu atveju dvigubos pareigos nurodomos darbuotojo pareigybės nuostatuose (aprašyme) ir ši aplinkybė privalėtų turėti įtakos nustatant darbuotojui atitinkamai didesnį darbo užmokestį. Be to, darbuotojams neuždrausta, be savo pagrindinio darbo, toje pačioje darbovietėje dirbti ir kitą laikiną ar nuolatinį darbą, kuris atliekamas ne savo darbo dienos (pamainos) metu, bet papildomu laiku.
h2. Papildomų darbų apmokėjimas

Susitarus dėl papildomų darbų, savaime suprantama, kyla ir jų papildomo apmokėjimo klausimas. DK 197 straipsnyje nurodyta, kad, kai padidinamas darbuotojo darbo mastas, palyginti su nustatyta norma, už darbą jam mokama proporcingai daugiau, o konkretūs tokio darbo apmokėjimo dydžiai nustatomi darbuotojo darbo sutartyje ar įmonės kolektyvinėje sutartyje. Paprastai praktikoje priemoka darbuotojams, nustatytos darbo dienos (pamainos) metu atliekantiems savo ir kartu laikinai nesančio bendradarbio darbus, dažnai siekia iki 50 procentų tarifinio atlygio, gaunamo einant pagrindines pareigas. Kai pavaduojama ne pagrindinio darbo metu arba kai pavaduoja iš šalies samdomas asmuo, šalių susitarimu už pavadavimą mokama kaip už faktiškai atliekamą darbą.

Darbo laiko kontrolė

Kad darbdavys nepagrindinėje darbovietėje galėtų kontroliuoti, kaip laikomasi darbo laiko trukmės, priimamas į darbą asmuo iki darbo sutarties sudarymo privalo pateikti darbdaviui iš pagrindinės darbovietės pažymą, kurioje turi būti nurodytas jo kasdienio darbo toje darbovietėje pradžios ir pabaigos laikas. Kai dirbama keliose darbovietėse, darbuotojas būsimam darbdaviui turi pateikti pažymas apie darbo laiko pradžią ir pabaigą kiekvienoje darbovietėje. Tokios pažymos galioja vienerius darbo metus ir jos yra darbdavio saugomos kartu su darbo sutartimi. Jeigu per tuos darbo metus pasikeičia darbo ir poilsio laikas pagrindinėje darbovietėje, darbuotojas turi apie tai pranešti priėmusiam jį į antraeiles pareigas (darbą) darbdaviui, pateikdamas atitinkamą pažymą.

Antraeilininko statuso keitimas

Kai darbuotojas, be turimo darbo pagrindinėje darbovietėje, dar pradeda dirbti ir kitoje įmonėje, pastarasis darbas laikomas antraeilėmis pareigomis ir tai nurodoma čia sudaromoje darbo sutartyje. Paprastai tokia darbinė veikla atliekama ne viso darbo laiko sąlygomis. Bet jeigu darbuotojas pagrindinėje darbovietėje dirba ne visu darbo krūviu, tai nepagrindinėje darbovietėje gali atlikti darbą visu darbo krūviu, bet ir tuo atveju visų darbų bendra trukmė negali viršyti 12 valandų per darbo dieną.
Praktikoje dažni atvejai, kai darbuotojai nori pakeisti savo turimų darboviečių statusą, tai yra pagrindinę darbovietę laikyti antraeile, o antraeilę – pagrindine. Manome, kad toks darboviečių statuso keitimas paprastai neturi prasmės, nes teisiniu aspektu nėra esminio skirtumo tarp darbų, atliekamų pagrindinėje ir nepagrindinėje darbovietėse.

Ne visas darbo laikas dirbant papildomus ir nepagrindinius darbus

Ne visas darbo laikas – tai toks darbo laikas, kai darbo sutarties šalių susitarimu tam tikrų kategorijų darbuotojams nustatoma trumpesnė, negu nustatyta teisės aktuose, normali darbo laiko trukmė, mokant atlyginimą proporcingai dirbtam laikui arba atliktam darbui. Darbo sutarties šalims susitarus, ne visas darbo laikas gali būti nustatomas sumažinant savaitės darbo dienų skaičių arba sutrumpinant darbo dieną (pamainą), arba darant ir viena, ir kita. Darbo diena, dirbant tokiu darbo režimu, gali būti suskaidoma dalimis. Kitas su ne viso darbo laiko nustatymo tvarka susijusias sąlygas reglamentuoja Vyriausybė, bet šios sąlygos gali būti netaikomos, kai dėl to susitariama kolektyvinėje sutartyje.

Tai straipsnio santrauka. Išsamiau – elektroninėje
žurnalo „Juristas“ versijoje. Prenumeruokite!

Henrikas Davidavičius
LR teisėjų asociacijos narys