Supratimo apie darbą, profesijas ir karjerą raida ikimokykliniame amžiuje

Tėvai savo vaikams linki pasirinkti tinkamą profesiją, susirasti mėgstamą darbą ir susikurti sėkmingą karjerą. Todėl labai svarbu suprasti, kaip atsiranda ir kinta vaikų supratimas apie šiuos gyvenimo reiškinius, kaip formuojasi vaiko savęs, kaip būsimo darbuotojo, suvokimas ir kokių tikslų, susijusių su šia sritimi, jau ikimokykliniame amžiuje turėtumėme padėti siekti savo vaikams.

Asmenybės karjeros raidos tyrėja L. S. Gottfredson pasiūlė teorinį modelį, paaiškinantį savęs suvokimo ypatumus, atsižvelgiant į visuomenės ir individo (vertybių, jausmų bei interesų) kontekstą (2002). Pagal tai, kaip asmuo suvokia save ir kaip mato aplinkinį pasaulį, jis suformuoja mintinį profesijų žemėlapį. Kad šį žemėlapį galėtų integruoti į savo savimonę, jis turi nuspręsti, kurios profesijos yra suderinamos su jo įsivaizdavimu apie save, o kurios – ne. Profesija turi ne tik derėti su požiūriu į save, bet ir turi būti realiai pasiekiama.

L. S. Gottfredson išskiria keturias karjeros raidos stadijas: orientacija į dydį ir jėgą, orientacija į lyčių vaidmenis, orientacija į socialinę vertę, orientacija į vidinę unikalią savastį (2005). Plačiau aptarkime karjeros raidos stadijas, siejamas su ikimokykliniais metais.

• 1 stadija: orientacija į dydį ir jėgą (3-5 m.). Ikimokyklinio amžiaus vaikų mąstymas dar labai konkretus. Jie grupuoja aplinkinius objektus (taip pat ir žmones) pagal labai paprastus, lengvai apčiuopiamus požymius, pavyzdžiui: didelis – mažas, galingas – silpnas ir pan. Šio amžiaus vaikai pradeda suvokti, kad profesija yra tam tikras suaugusiojo žmogaus vaidmuo, todėl vaiko paklausus, kuo norėtų būti užaugęs, jis jau nebesako, kad bus triušiukas, „supermenas“ ar princesė. Jis pradeda suvokti, kad egzistuoja suaugusiųjų pasaulis, kuriame vieną iš svarbiausių vaidmenų užima darbas. Vaikai pradeda įsisąmoninti, kad ir jie kažkada taps suaugę ir turės dirbti.

• 2 stadija: orientacija į lyčių vaidmenis (6–8 m.). Prieš pat padėdami lankyti mokyklą ir jau pradėję eiti į pradinę mokyklą vaikai pamažu sužino apie vis įvairesnes profesijas. Pirmiausia tas, kurios geriausiai „matomos“ – arba dėl dažno kontakto su šių profesijų atstovais (auklėtoja, mokytoja, gydytoja, troleibuso vairuotojas), arba dėl labai išskirtinių šios profesijos žmonių požymių – tam tikros uniformos, darbe naudojamų priemonių, įrankių (policininko uniforma, baltas gydytojos chalatas ar švirkštas).

Vienas svarbiausių požymių, pagal kurį šio amžiaus vaikai skirsto žmones, yra lytis. Apie ją vaikai sprendžia iš aprangos, šukuosenos, tipiškos veiklos. Kadangi šiame amžiuje jie dar vis linkę mąstyti dichotomiškai („arba – arba“), jiems atrodo, kad tam tikras elgesys ar profesija yra būdingas vienai kuriai nors lyčiai, bet ne kitai. Be to, gana dažnai šiame amžiuje vaikai mano, kad jų pačių lytis yra „geresnė“, tad jiems būdingas elgesys turėtų būti taikytinas visiems.

Tas profesijas, kurios atrodo netinkamos jų lyties asmenims, vaikai yra linkę atmesti. Nusistovi tam tikra tolerancijos pagal lytį riba. Tai riba, iki kurios profesija gali būti „vyriška“ ar moteriška“, kad ji dar patektų į galimų profesijų sąrašą. Profesijas, kurios mergaitėms atrodo pernelyg „vyriškos“, o berniukams pernelyg „moteriškos“, vaikai atmeta kaip jiems netinkamas. Šiame rinkimosi procese nemažai įtakos turi aplinka – kai suaugusieji labiau skatina vienokią mergaičių veiklą (žaisti su lėlėmis), o berniukų – kitokią (žaisti su mašinomis). Kita vertus, tai susiję ir su tam tikrais įgimtais bruožais. Mergaitės apskritai labiau linkusios domėtis žmonėmis ir su jais susijusia veikla, o berniukus labiau domina įvairūs objektai (mašinos, konstruktoriai). Tačiau šie skirtumai nėra tokie esminiai, kaip kartais manoma.

Problemų gali iškilti tada, kai suaugusieji neatsižvelgia į tikruosius vaiko pomėgius, siūlydami tik „berniukiškus“ ar tik „mergaitiškus“ užsiėmimus (vaikas gali domėtis veikla, kuri nebūtinai turėtų atitikti jo lytį), ir tarsi perduoda jam nesąmoningą nuostatą, kad vieni darbai labiau tinkami moterims, kiti – vyrams. Taip vaikas, pats to nesuprasdamas, pamažu atmeta tas sritis, kurios „netinka“ jo lyties asmenims ir užkerta sau kelią domėtis veikla, kuriai galbūt širdies gilumoje iš tikrųjų jaučia polinkį.

Kiti asmenybės karjeros raidą nagrinėję mokslininkai D. Superis ir M.Savickas teigia, kad supratimas apie darbą, profesijas ir karjerą yra susijęs su tuo, kaip vaikas suvokia save, tai yra vaiko „aš“ vaizdo formavimusi ir raida (Super ir kt., 1996). „Aš“ vaizdas – tai asmenybės suvokinių, požiūrių ir paaiškinimų sistema apie patį save. Mes pažįstame įvairiausius išorinio pasaulio objektus – daiktus ir žmones. Tačiau be jų šiame pasaulyje išskiriame vieną ypatingą objektą – save. Mes matome save veidrodyje, girdime savo balsą, liečiame savo kūną, jaučiame malonumą ar skausmą . Mūsų pažįstamą pasaulį visų pirma sudaro „aš“ ir „ne-aš“.

Mokslininkai teigia, kad asmenybė save iš aplinkinio pasaulio pradeda išskirti baigiantis antriesiems gyvenimo metams. Tai patvirtina atlikti tyrimai su kūdikiais ir vaikais, kurių amžius buvo nuo 3 iki 24 mėnesių. Tyrimo pradžioje jiems slaptai teptuku raudonais dažais būdavo ištepama nosis, po to juos sodindavo prieš veidrodį ir klausdavo: „Matai?“, „Kas tai?“. Buvo registruojamos visos kūdikių reakcijos ir atsakymai: šypsena, ištariami garsai, prisilietimai, įdėmus žvilgsnis ir pan.

Jei kūdikis sugebėdavo nustatyti raudoną dėmę ant savo nosies, buvo laikoma, kad jis save atpažįsta. Šis vaiko gebėjimas rodo, jog jis susieja savo veidą su tuo, kurį mato veidrodyje, ir yra įsisąmoninęs stabilius savo veido bruožus, prie kurių nepriskiria raudonai dažytos nosies. Šias vaikų reakcijas galime laikyti pirmaisiais įrodymais, kad jie jau turi tam tikrą „aš“ vaizdą (Amsterdam, 1972, cit. pagal Valickas G., 1991).

Atsiskyręs nuo išorinio pasaulio objektų vaiko „aš“ vaizdas toliau vystosi ir sudėtingėja. Toks besiformuojantis vaizdas daro poveikį vaiko galimybių suvokimui, kuris skatina ar slopina vaikų aktyvumą.

Ikimokyklinio amžiau vaikų „aš“ vaizdas yra labai trapus. Vaikai, išmokę išvardinti savo kūno dalis, kol kas sunkiai gali apibūdinti save kaip asmenybę. Tačiau, stebėdami suaugusiųjų pasaulį ir skatinami smalsumo, jie bando ieškoti savyje požymių, išskiriančių juos iš aplinkinių. Suaugusiems šioje situacijoje reikia būti itin atidiems – bet koks pasisakymas apie vaiko gebėjimus, interesus ar kitas asmenybės charakteristikas gali turėti labai didelį poveikį. Šio amžiaus vaikai, neturėdami aiškaus ir pagrįsto savęs suvokimo, yra linkę tikėti informacija, kurią gauna iš išorės.

Viena iš svarbiausių sudėtinių „aš“ vaizdo dalių – profesinis „aš“ vaizdas, suprantamas kaip savo asmenybės savybių, kurias žmogus laiko svarbiomis darbinių vaidmenų atlikimui, įsisąmoninimas (Savickas, 2002). Tai reiškia, kad vaikas, suvokdamas save, bando numatyti, kaip tos savybės, kuriomis jis pasižymi, dera su reikalavimais, kuriuos jis priskiria tam tikrų profesijų atstovams. Pavyzdžiui, vaikas svarsto: „aš esu drąsus, todėl norėčiau būti kariu“, „aš norėčiau būti auklėtoja, nes aš mėgstu prižiūrėti lėles“.

Karjeros raidos procesas iš esmės yra profesinio „aš“ vaizdo konstravimas ir įgyvendinimas, renkantis bei atliekant dabinius vaidmenis. Profesinis „aš“ vystosi, kuomet sąveikauja įgimti individo psichologiniai gebėjimai, fizinės galimybės, sugebėjimai stebėti ir bandyti atlikti įvairius vaidmenis ir vertinimai, gaunami iš aplinkinių apie tai, kaip vaikui pavyksta tai padaryti. Profesinis „aš“ vaizdas formuojasi stebint bei atliekant vaidmenis labai įvairiose situacijose: fantazuojant, žaidžiant, realiame gyvenime atliekant mėgstamas veiklas, klausantis pasakojimų apie įvairių profesijų atstovų veiklą.

Taigi, ankstyvojoje vaikystėje labai svarbu, kad vaikas gautų kuo visapusiškesnę informaciją apie tai, ką veikia ir kuo užsiima skirtingų profesijų atstovai, bei turėtų galimybę laisvai eksperimentuoti žaisdamas, fantazuodamas ar kitais būdais imituodamas skirtinų profesijų atstovus. Tokiu būdu vaikas išbando save skirtinguose vaidmenyse, atsirinkdamas tai, kas jam įdomiausia ir svarbiausia. Šiame raidos etape daug svarbiau yra fantazijoje ar žaidime išbandyti profesinius vaidmenis, o ne daryti pasirinkimus, kurie tėvų akimis gali atrodyti teisingi ar klaidingi. Būtent šie vaikiški žaidimai ir fantazijos sudaro prielaidas formuotis aiškiam profesiniam „aš“ vaizdui, kuris yra laikomas sėkmingos karjeros sąlyga.

D. Superis ir M. Savickas teigia, kad žmonės kuria savo karjeras, suvokdami tam tikras užduotis, kurias jiems skirtingais raidos etapais kelia visuomenė (Super ir kt., 1996). Yra išskiriami penki pagrindiniai karjeros raidos etapai: augimo, tyrinėjimo, įsikūrimo, palaikymo ar valdymo ir atsitraukimo. Visuomenės keliamos užduotys individui tampa suvokiamais karjeros rūpesčiais arba tiesiog temomis, kurios kelia susidomėjimą.

Mus dominantis ikimokyklinis amžius pakliūna į augimo karjeros raidos etapą, kuri prasideda nuo 4 metų ir tęsiasi iki 13 metų.Šiuo laikotarpiu kaip tik ir pradeda formuotis profesinis „aš“ vaizdas. Pagrindinės užduotys, skatinančios raidą šiame etape, yra šios:

• Šiame amžiuje vaikas turėtų pradėti domėtis savo, kaip būsimo darbuotojo, ateitimi. Tai reiškia, kad jis turėtų pradėti kelti klausimą, kuo bus ar norėtų būti užaugęs. Aiškaus atsakymo į šį klausimą dar gali ir nebūti, tačiau pats vaiko susidomėjimas šiais reiškiniais yra laikomas svarbiu šio laikotarpio raidos rezultatu. Taigi, jeigu vaikas spontaniškai nesidomi savo, kaip būsimo darbuotojo, ateitimi, niekada nežaidžia žaidimų, kuriuose atlieka vienokius ar kitokius profesinius vaidmenis, suaugę turi jam padėti, užvesdami pokalbį apie tai, kokius darbus ir kodėl žmonės dirba, apie tai, kuo jis norėtų būti užaugęs ar kitaip stimuliuodami jo fantaziją.
• Šiame raidos etape vaikas iš visos savo kasdien atliekamos veiklos turėtų pradėti išskirti ir kontroliuoti darbinę bei mokymosi veiklą. Tai gali išryškėti iš tokių vaiko pasakymų, kaip pavyzdžiui: „daug dirbau ir susitvarkiau savo kambarį“, „daug sportuoju, tai būsiu stiprus“, „ilgai piešiau, todėl gražų piešinį nupiešiau“. Tai reiškia, kad bet kokia vaiko atliekama veikla jau nebėra vien tik manipuliavimas daiktais, o aiškiai atsiskiriama rimta tam tikrų pastangų reikalaujanti darbinė ir mokymosi veikla, kuri paprastai yra sudėtingesnė ir sunkesnė, bet už kurią galima susilaukti suaugusiųjų pagyrimo. Šiuo atveju susiduriame su situacija, kai vaikas atskiria ir pradeda daryti darbus, kurie yra ne tik malonūs, bet ir svarbūs bei reikalauja tam tikrų sąmoningų vaiko pastangų ir savikontrolės.
• Vaikas turėtų pradėti suprasti, kaip daromi su mokymusi ir darbu susiję pasirinkimai. Tai tikrai nereiškia, kad jau ikimokykliniame amžiuje vaikas privalėtų daryti kokius nors pasirinkimus, turėsiančius įtakos jo tolimesnei karjerai. Tačiau vaikas turi mokytis priimti sprendimus, atsižvelgdamas į tam tikrus jam svarbius kriterijus, argumentuodamas, kodėl renkasi vieną, o ne kitą veiklą.
• Vaikas turėtų įgyti pasitikėjimo savimi rinkdamasis, kuo jis nori užsiimti, ką nori veikti ar ko norėtų išmokti. Tai reiškia, kad vaikas turėtų mokytis ne tik pasirinkti mėgstamą veiklą, bet ją ir vykdyti nepaisant to, ką apie tai galvoja aplinkiniai. Pavyzdžiui: „žinau, kad mėgstu piešti ir kasdien nupiešiu po piešinį, nors mano draugai galvoja, kad tai neįdomu“. Pasitikėjimas savimi akivaizdžiai yra labai svarbus gebėjimas, turintis įtakos karjeros sprendimams, kuriuos žmogui reiks priimti tolimesniuose raidos etapuose, kuomet teks vertinti ir rinktis iš daugelio galimų karjeros kelių.

M. Savickas pažymi, kad neišspręstos problemos viename karjeros raidos etape paprastai turi neigiamą poveikį kitose po jų sekančiuose stadijose (Savickas, 2002). Taigi, ankstyvojoje vaikystėje vaiko pastangas galima skatinti padedant jam aiškiau suvokti visuomenės lūkesčius bei geriau įsisąmoninti savo profesinio „aš“ poreikius ir galimybes.

Taigi, mūsų aptarti mokslininkai, nagrinėję karjeros raidą ikimokykliniame amžiuje, akcentuoja skirtingus, tačiau labai svarbius aspektus. Tačiau suaugusiems pats svarbiausias klausimas yra, kokių kompetencijų ikimokykliniame amžiuje turėtų įgyti vaikas, kad tolimesniuose savo karjeros raidos etapuose galėtų pasiekti jį tenkinančią karjerą.

Į šį klausimą atsako JAV mokslininkų grupė, sudaryta iš įvairių sričių specialistų, po keletą metų trukusios diskusijos ir tyrimų, pasiūliusi ugdyti keletą svarbiausių kompetencijų, kurias galima sujungti į tris pagrindines sritis: savęs pažinimo, mokymosi ir karjeros galimybių pažinimo bei karjeros planavimo (Richard, 2005). Kiekvienai amžiau grupei karjeros raidos požiūriu yra aktualios skirtingos kompetencijos. Taigi, ikimokykliniame ir ankstyvajame mokykliniame amžiuje ypač svarbu siekti, kad vaikas:

• išmoktų įvardinti savo bruožus ar kitas asmenybės charakteristikas;
• gebėtų atrasti savyje tokių dalykų, už kuriuos galėtų save teigiamai vertinti;
• atpažintų savo stipriąsias ir silpnąsias puses;
• galėtų įvardyti, kas jam įdomu ir ką jis geba atlikti gerai;
• įgytų efektyvaus bendravimo su kitais žmonėmis gebėjimų;
• mokytųsi tinkamo bendravimo vaikų grupėje įgūdžių;
• mokytųsi atsilaikyti prieš bendraamžių spaudimą, kai jis neatitinka paties vaiko interesų;
• mokytųsi konstruktyviai spręsti konfliktus su suaugusiais ir vaikais;
• gebėtų įvardyti ir tinkamai reikšti savo jausmus;
• gebėtų kontroliuoti savo jausmus ir pasirinkti tinkamą elgesio būdą sudėtingose ir emociškai įtemptose situacijose;
• suprastų, kad mokymosi pasiekimai gali būti naudingi;
• demonstruotų teigiamą požiūrį į mokymosi ir darbines veiklas;
• gebėtų apibūdinti šeimos narių ir kitų vaiko aplinkos suaugusiųjų atliekamus darbus;
• mokėtų daryti pasirinkimus ir juos paaiškinti;
• gebėtų suprasti, kad iš klaidų galima pasimokyti;
• suprastų, kodėl žmonės mokosi ir dirba;
• suprastų, kad mokymasis ir darbas reikalauja pastangų;
• suprastų, kad, dedant pastangas, galima pasiekti geresnių mokymosi ir darbo rezultatų.

Apibendrinimas ir patarimai:

• Ikimokykliniame amžiuje reikėtų vengti prognozių apie tai, kuo vaikas bus suaugęs. Daug prasmingiau – sudaryti vaikui sąlygas pažinti save, kaip galimą įvairių profesinių vaidmenų atlikėją, leisti jam laisvai žaisti ir eksperimentuoti, atliekant skirtingus profesinius vaidmenis.
• Problemų gali iškilti tada, kai suaugusieji neatsižvelgia į tikruosius vaiko pomėgius, siūlydami tik „berniukiškus“ ar tik „mergaitiškus“ užsiėmimus (vaikas gali domėtis veikla, kuri nebūtinai „atitinka“ jo lytį), ir tarsi perduoda jam nesąmoningą nuostatą, kad vieni darbai labiau tinkami moterims, kiti – vyrams. Taip vaikas, pats to nesuprasdamas, pamažu atmeta tas sritis, kurios „netinka“ jo lyties asmenims, ir sau užkerta kelią domėtis veikla, kuriai galbūt širdies gilumoje iš tikrųjų jaučia polinkį.
• Jeigu vaikas spontaniškai nesidomi savo, kaip būsimo darbuotojo ateitimi, niekada nežaidžia žaidimų, kuriuose atlieka vienokius ar kitokius profesinius vaidmenis, suaugę turi jam padėti, pradėdami pokalbį apie tai, kokius darbus ir kodėl žmonės dirba, kuo jis norėtų būti užaugęs, ar kitaip stimuliuodami vaiko fantaziją.
• Ikimokykliniame amžiuje vaikui būtina padėti išskirti ir pradėti kontroliuoti veiklą, susijusią su mokymusi ir darbu, taip pat paskatinti suprasti, kaip daromi su mokymusi ir darbu susiję pasirinkimai, bei įkvėpti pasitikėjimo savimi darant tokius pasirinkimus.

Šaltis: Ikimokyklinis.LT